Apie ją girdėsite dar daugiau – ką pamatyti Baisogaloje ir aplink?

Baisogala – ramus miestelis Radviliškio rajono savivaldybėje, su Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1882 m.), Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklu ir išlikusiu Baisogalos dvaro pastatų ansambliu (XIX–XX a. pradžia). Dvare įsikūręs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.

Ar ir dabar ten baisus galas laukia, o gal šventieji apsaugos?

Miestelis ramus, bet kodėl toks bauginantis pavadinimas? Juk Baisogala reiškia „baisi, baisumo vieta, kraštas, pakraštys“. Pasakojimai byloja, kad vietos gyventojai miškuose ir pelkėse negailestingai puldinėdavę pravažiuojančius pirklius. Visų jų čia laukdavęs baisus galas. Kitas padavimas mena, kad pravažiuojantys keliautojai matydavę, kokie nuskurdę vietiniai žmonės. Tarp savęs jie lenkiškai šnibždėdavęsi, kad tie žmogeliai bosi i goli, t. y. „basi ir pliki“. Kita legenda byloja, kad švedų karų metu čia buvęs posakis „suruošime jiems baisų galą“.

Miestelis įsikūręs prie Kiršino upelio, jis įteka ir į Baisogalos I tvenkinį. Iš tolo šviečia Baisogalos Švč. trejybės bažnyčia. Dar 1539 metais Karalius Žygimantas Augustas paskelbė dokumentą apie Baisogalos parapijos steigimą, bažnyčiai dovanojo 50 valakų žemės. Pradžioje Baisogaloje stovėjo medinė koplyčia, vėliau – kryžiaus plano bažnyčia, kuri sudegė. Baisogalos dvaro sodybos savininkas Vladas Komaras buvo labai turtingas žmogus ir turėjo gerų ryšių carinės Rusijos valdžioje, todėl 1877 metais jis gavo leidimą iš paties Rusijos vidaus reikalų ministro statyti naują mūrinę bažnyčią.

Bažnyčia turi neoromaninio stiliaus, neogotikos, neorenesanso architektūros bruožų su priestatais, vienabokštė. Fasadų kampuose stiebiasi bokšteliai. Šventorius apjuostas aukšta akmenų ir plytų mūro tvora. Pagrindinis akcentas, į kurį krypsta daugelio akys, yra mauzoliejus. Žinoma, kad tai – senoji kapinių vieta. Šiandien – tai vieta po dabartinės bažnyčios presbiterija. Ant balto marmuro plokščių esantys aukso spalvos lenkiški užrašai žymi Komarų šeimos mirusiuosius.

Bažnyčios pašonėje ir paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, tai vienas senesnių paminklų miestelyje. Šis Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas pastatytas 1928 m. 1964 m. jis buvo nugriautas, 1989 m. Sąjūdžio Baisogalos grupės iniciatyva bei miestelio gyventojų aukomis atstatytas. Skulptorius – Vytautas Čepas.

Baisogala visai netoli Radviliškio, ten galima nuvykti traukiniu. Atvykusius pasitinka XIX a. pab. – XX a. pr. Baisogalos geležinkelio stoties statinių kompleksas (stotis, vandentiekio bokštas, rampa), cariniais metais pastatytas prie Liepojos–Romnų geležinkelio.

Radviliškio kraštas turi ne vieną išlikusį vėjo malūną, Baisogaloje kadais sparnus suko akmeninis vėjo malūnas. Pastatytas XIX a. viduryje, malūnas šiandien yra Komarų rūmų ansamblio dalis. Tai mūrinis kūginio tipo, trijų aukštų, piramidės formos, aštuoniakampis, su apėjimo galerijomis, papuoštas arkomis. Kiekvienas iš trijų aukštų yra skirtingo stiliaus: pirmas aukštas – klasikinio, antras – renesanso, trečias – gotikinio. Malūnas veikė iki 1954 metų. 2008 metais paskelbtas kultūros paminklu.

Kad nebūtų viskas idiliška – aplankykite Velnio akmenį. Gal tikrai ten visi „biesai“ subėga ir speliasi? Valatkonių akmuo vadinamas Velnio akmeniu stovi Baisogalos girininkijai priklausančiame Valatkonių miške, Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje. Apie Valatkonių akmenį vadinamą Velnio akmeniu yra išlikę įdomių padavimų, užrašytų Bronislavos Kerbelytės. Seni žmonės pasakoja, kad kažkada velnias vilko didelį akmenį žeme, norėdamas juo užverti Baisogalos bažnyčios duris, bet nespėjo įgyvendinti piktų savo kėslų, nes pragydo gaidys. Iki šiol nuo to vilkimo išlikęs gilus griovys, pats akmuo skilęs pusiau nuo nelabojo pritvirtintos grandinės, o ant riedulio paviršiaus atsiradę įdubimai velnio kojų esą įspausti.

Baisogalos turtas ir pasididžiavimas – dvaras

Baisogalos dvaras – vienas žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Nuo 1830 m. šie rūmai priklausė dvarininkų Komarų giminei. Gyvenant Komarams rūmuose buvo visi to meto patogumai: vonios kambariai, vandentiekis, veikė centrinis šildymas. Ilgus metus šis dvaras buvo pavyzdinis ūkis, jame šeimininkavo pulkininko Komaro sūnus Vladislovas.

Iki šių dienų išlikę centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė, sandėlis, dvaro malūnas. 1952 m. dvare įkurtas ir iki šiol veikia Lietuvos gyvulininkystės institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas). Rūmus supa 12 ha ploto parkas, įkurtas dar XIX a. Jame nemažai egzotinių veislių medžių, yra tvenkinių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos.

Virtualus turas po Baisogalos dvarą 

Dvaro komplekse išsiskiria raudono tinko šulinys.

Ilgus metus institutas nepriimdavo interesantų, norinčių pamatyti dvaro interjerą. Tačiau keičiasi laikai, dvaras tampa atviresniu, jau galima susitarti dėl vizito ir ekskursijos.

O kas skanesnio?

Jei jau keliai atves į Baisogalą, užsukite ir į kavinę „Pas Zitą“. Garsas apie desertus ateina ir iki Šiaulių, tad kuo jie tokie ypatingi?

Netoli bažnyčios esančioje mamos kavinėje gamina jaunas konditeris Edvardas Šimkevičius. Vaikinas jau ne vieną interviu davė apie savo aistrą desertams. Jis baigęs mokslus, laimę rado gimtinėje, kur gali realizuoti savo sumanymus ir kurti laimę žmonėms.

Tiesa, kavinėje ne tik smaližiai ras, ką išsirinkti, čia galima ir papietauti. Kainos draugiškos, o patiekalai kaip pas mamą.