Camino Lituano žygis Radviliškio krašte: kas privers sustoti ir grožėtis

Registracija į Camino Lituano žygį: https://forms.gle/oM9uoQR97g2uJRca8

Piliakalniai. Šis kraštas ne Žemaitijos kalvos. Vos vienas kitas iškilimas lygumų plotuose. Vietos reljefą keičia piliakalniai. Štai vienas jų – Raginėnų – piliakalnis turi dar vieną pavadinimą. Padavimuose bylojama apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Be to, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta. Pasakojama ir tai, kad čia buvo žudomos ir gyvos sudeginamos raganos. Kituose pasakojimuose teigiama, kad naktimis žmonės čia girdėdavę gaidžius giedant, šunis lojant, mergas verkiant. Kadangi daugiausia padavimų yra apie raganas, galima išvada, jog čia buvusi deivės Raganos šventykla. Tam neprieštarauja ir biolokaciniai tyrimai... Štai kodėl tas Raganų kalno pavadinimas „prilipo“.
Kleboniškių kaimas ne tik trobomis ir pirkiomis garsus. Ten stūksantis piliakalnis, pasak Radviliškio krašto žmonių padavimų, surinktų Lietuvos archeologijos draugijos narių, ant Kleboniškių piliakalnio ir greta jo dėdavosi keisti dalykai. Kartą vienas žmogelis vėlai vakare važiavo namo. Privažiavo prie Kleboniškių kalno. Vėl važiuoja ir važiuoja. Pradėjo aušt – ir niekaip negali parvažiuot namo. Rytą žiūri – visą laiką ratu važiavo. Gal nelabasis suklaidino.

Malūnai. Šniukonių vėjo malūnas pastatytas 1932 m. Malūnas medinis, apkaltas lentelėmis, 3 metrai pagrindo iš akmens, stogas skardinis. Malūnas ypatingas tuo, kad veikė ir nulūžus sparnams, nes girnų sukimosi mechanizmą prijungdavo prie traktoriaus variklio. Šalia malūno – medžiais apaugęs kalnelis. Tai buvusios senos Šniukonių kaimo kapinės, kur ir buvo palaidoti 18 a. nuo maro išmirę kaimo gyventojai. Originalūs mediniai kryžiai iki šiol neišliko, atminimui stovi kaimo senbuvio S. Marcinkevičiaus pastatytas geležinis kryžius.

Pakalniškių (Kleboniškių) malūnas – kepurinis vėjo malūnas, vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus. 1884 metais ant kalvos iškilęs vėjo malūnas yra kelrodis atvykstantiems į Kleboniškių etnografinį kaimą. Vėjo malūnas su technologine įranga – technikos paminklas. 1971 m. jis buvo įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, nuo 1997 m. – įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.

Dvarai ir kiti pastatai. Nuo tulpių dvaro Burbiškyje iki Birjagalos dvaro, kuris stovi didžiulių parko medžių apsuptyje, pačiame Birjagalos kaimo pakraštyje, jis vienintelis beišlikęs iš dvaro sodybos statinių. Nuo pagrindinio kelio į parką ir didžiulį senovinį gyvenamąjį namą veda liepų alėja.

Burbiškio dvaro pristatyti jau nereikia, tulpės išgarsino šią dvarvietę, o A. Vasiljevo suknelės kasmet jį papuošia. Beje, keliautojai gali nakvoti šiame dvare. Sakoma, kad jame vaidenasi, o gal tiesiog voveraitė naktimis nemiega ir erzina turistus.

Rozalime ne tik gardus alus, bet ir istoriškai vertinigi pastatai. Nors ir apleista, tačiau viena iš nedaugelio, išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje, mat XIX a. ir Rozalime buvo pradėjusi kurtis žydų bendruomenė.

Rozalimo pušyno pakraštyje stovi didelis buvęs Šapirų šeimos namas, dabar bendruomenės namai ir J. Čybo surinktų senovinių daiktų muziejus. Greta puošnaus namo Rozalimo kapinių koplyčia, pastatyta apie 1803 m.